KAI NETIKĖTAI APLANKO ŽAVIOJI AFRODITĖ, arba truputį apie moters transformaciją

Home / Įžvalgos / KAI NETIKĖTAI APLANKO ŽAVIOJI AFRODITĖ, arba truputį apie moters transformaciją


Vis dažniau socialiniuose tinkluose, straipsniuose, renginiuose, susitikimuose ir įvairiuose pokalbiuose nuskamba “viską mečiau ir atradau savo laimę” motyvas. Šis motyvas skamba taip, lyg taip pasielgti privalo kiekviena moteris, kuri jaučiasi bent kiek blogiau savo profesinėje veikloje ar nelaimingesnė savo santykiuose, ar ir ten, ir ten. Ir tos, kurios atsakingai ir toliau veža savo pilną vežimą darbų, vaikų, rūpesčių, kurios nemeta aukštų pozicijų, darbų ir toliau dirba kaip dirbusios, tokiu atveju jaučiasi lyg būtų šio “laisvės ir nutrūkimo nuo visko” judėjimo “ousaiderės”.

Kaip galima suprasti iš aktualių ir dabar ypač populiarių moterų pokyčių konferencijų ir seminarų, webinarų ir lengvų romanų, toks moters išsilaisvinimas yra išties svarbus etapas ir žingsnis. Prieš keletą savaičių, važiuodama į darbą, per LRT radiją klausiausi interviu su trimis smulkiosiomis verslininkėmis, kurios metė sėkmingas profesines veiklas ir susikūrė individualius verslus. Nesupraskite mane neteisingai – nesu aš prieš saviiešką ir tyrinėjimo procesus, ne prieš keisti darbo ir ieškoti savęs naujuose dalykuose, o ypač tuose, kas išties „veža“. Tiesiog esu labiau už tai, kad egzistuotų kritiškas ir sveikas mąstymas, ir kad suprastume, jog tai, kas tinka Jupiteriui, netinka jaučiui, t. y. ne kiekvienai moteriai ir apskritai, jaunam žmogui išties būtina viską mesti ir ieškoti savęs radikaliais būdais bei drastiškai viską nutraukiant. Pokyčių galimybės gali būti ir saugesnės, pavyzdžiui, mėgstamos veiklos pavertimas didesnę laiko dalį užimančiu hobiu, o su laiku stebint procesą, didinti hobio užimtumo laiką. Arba jei viena atrado savo laimę Indijoje ar Balyje, tai dar nereiškia, kad toji laimė ten laukia kiekvienos nuvykusios.

Be to, toks radikalus veiklos ar santykių keitimas neretai yra ne tik dėl noro viską mesti, nes pabodo turėta veikla ar neva ieškau savęs. Priežastys keisti(s) ir kažką daryti gali slypėti daug giliau ir būti nulemtos įvairių mus supančių dalykų. Ir čia pasirodo žavioji Afroditė. Kodėl?

Kaip žinia, graikų mitologijoje kiekviena deivė turi savo rolę, kurias būtų galima susieti ir su skirtingais moters gyvenimo etapais. Čia rašydama apie deives rėmiausi J. S. Bolen knyga „Kiekviena moteris – deivė“* ir jos mintis kiek perfrazuoju ir pritaikau ne vidinės moters deivėms, o jos gyvenimo etapams įvardinti.

Taigi, kaip žinia, yra jaunystės, susijusios su laisvės, nepriklausomybės, ieškojimu, etapas. Arba, anot autorės, Artemidės, Atėnės ir Hestijos laikas, kuomet valiūkiškas žaismingumas pinasi su pasitikėjimo savimi, noru nepriklausyti ir laisve. Kūnas ir logika, laisvė ir džiaugsmas, nepriklausomybė ir ieškojimai. Po kurio laiko ateina kitas etapas – tai žmonos, motinos, dukros etapas, arba Demetros, Persefonės ir Heros laikas, kuomet rūpinamės ilgalaikiškesniais asmeniniais santykiais, kuriame šeimas, tampame žmonomis, imame labiau rūpintis tėvais ar tiesiog beaugindamos savo vaikus atnaujiname ryšius su tėvais. Šis etapas orientuotas į santykius, priklausomus ryšius su kitu/kitais, su priklausymu tam tikrai socialinei grupei ir pan.

Ir trečiasis etapas yra transformacijos etapas, arba Afroditės laikas, kuomet keičiamės ir keičiame. Arba tai yra vienas ryškiausių etapų, kuomet įvykus esminiams gyvenimo „lūžiams, gimus ar paaugus vaikams, moteris iš naujo ieško savęs ir prasmės gyvenime, nebetenkina esami santykiai, vyras palieka šeimą ir pan. Su kiekvienu tokiu didesniu ar mažesniu gyvenimo pasikeitimu moteris auga ir keičiasi, kitaip tariant transformuojasi. Kiekvienas toks išgyvenimas sustabdo ir priverčia naujai peržiūrėti, perkainoti, pervertinti save, savo vertybes, savo veiklą, gyvenimą. Tačiau nebūtinai tokie etapai turi pasibaigti “viską metu ir išskrendu į Indiją savęs ieškoti” sprendimu. Tikrai ne.

Ką reiškia tokia moterį ištikusi krizė? (Krize apskritai įvardinamos netikėtos ir sunkios gyvenimo permainos, lūžio sąlygota būsena, kurią lydi nerimas, įtampa, grėsmė, nesaugumas ir pan.**).

Į krizes galima žiūrėti įvairiai – viena vertus, kaip į galimybę (kinų k. hieroglifas, žymintis žodį „krizė“, reiškia būtent tai), kita vertus, kaip į pavojų. Įveikdamas krizę, žmogus turi galimybę įgyti gyvenimiškos patirties, išminties, įveikimo jėgos ir brandos. Neįveiktoje krizėje lieka rizika būti užstrigus su negyjančiu dvasiniu lūžiu. Kiekviena krizė – tai permainos metas, po kiekvienos jų moteris keičiasi – keičiasi jos mąstymas, požiūriai, tarpinės vertybės, santykiai. Nebūtinai viskas iš karto ir nebūtinai visa paletė. Tačiau pokyčiai vyksta, tik ne visada taip aiškiai juos suprantame, kartais pernelyg nerimaujama, jog neva „kažkas su manimi ne taip“.

Taigi toks Afroditės pasirodymas neretai yra didelis galvos skausmas kiekvienai moteriai, kadangi vyksta įvairūs pokyčiai – ne tik fiziniai pradedant valgymo įpročių keitimusi, fiziniais skausmais (kartais sukasi galva ar skauda pilvą), bet ir psichologiniais (pvz., dažniau nei įprastai kankina nerimas, atsiranda daugiau pesimizmo, irzlumo, neramumo), nebedomina ankstesni domėjimosi objektai, o kartais netraukia ir seksas. Moteris tuo metu tarsi jaučiasi bejėgė – vidiniai pokyčiai vyksta, o kaip juos išgyventi naujų įgūdžių ir įrankių nėra. Arba jie tiesiog dar nesurasti. Tad kas čia gali padėti?

Pirmiausia, norisi nuraminti, kad transformacijos metu moterys tikrai nepraranda savo tapatybės, nepraranda savęs. Kaip tik, tokiu metu jos turi galimybę sukurti save iš naujo, atrasti naujus pomėgius ar prisiminti seniai pamirštus. Atrasti naujus gyvenimo ir maisto skonius, išmėginti naujas veiklas, pagaliau pastebėti save ir atkreipti į save dėmesį. Iš lėto, po truputį būnant daugiau čia ir dabar ir save priimant tokią nepastovią, besikeičiančią.

Antra, labai svarbus dalykas yra neužsidaryti vienoms. Ir čia stipriai rekomenduoju pokalbius. Terapija ir profesionalaus konsultanto pagalba turėtų būti pirmas „vaistas“ tokiuose momentuose, nes svarbu susigaudyti, kas vyksta, dėl ko taip vyksta, ką su visu tuo daryti ir pan. Taip, kelionė į Indiją ar pabėgimas ilgam į Angliją gali būti saugus sprendimas, tuo momentu išties tinkamas. Tačiau tai tik laiko klausimas, kuriam laikui atidedame sprendimą pažinti save labiau ir priimti tai, kas iš tiesų esame, kas vyksta ir pan. Savęs pažinimą skatina tik sąmoningas susitikimas su savimi padedant terapeutui ar profesionaliam koučui. Juk neveltui sakoma, kad geštalto terapija – tai dviejų sielų susitikimas, kur jau pats tas susitikimas ir dialogas keičia požiūrį, supratimą ir savęs priėmimą.

Sunkesniais atvejais (pvz., jei atsiranda depresijos požymių ir pan.), gali prireikti ir vaistų pagalbos, antidepresantų, ir psichiatro pagalbos. Arba gali būti derinami abu gydymo atvejai, kurį nustato specialistas.

Ir trečias dalykas – erdvės sau suteikimas duodant laiko vykstantiems procesams. Žmogus nepasikeičia per dieną, transformacija nėra maloni, tačiau ji visada auginanti, stiprinanti asmenybę ir ją brandinanti. Suteikusios laiko augimui, tyrinėjančios ir pastabiai save stebinčios pamatysite, kokios nuostabios esate, koks atsiveria įdomus ir visu kuo turtingas pasaulis, kiek dar daug visko jame galima pamatyti ir nuveikti. O svarbiausia, rekomenduoju nebėgti nuo esminių sau sprendimų. Leiskite Afroditei spinduliuoti savo prigimtiniu žavesiu ir tuo, ką mums kiekvienai ji suteikia – visas tikrąsias gyvenimo spalvas, atspalvius ir skonius. Viskas yra taip, kaip ir reikia, jog būtų. Ir tas Afroditės apsilankymas yra gražus, svarbiausia – nebėgti nuo tų pokyčių, nebėgti nuo savęs, išbūti ir juos smalsiai tyrinėti. Tuomet ir ateina didžiausia gyvenimo dovana – nuostabi Tu!

——

*J. S. Bolen „Kiekviena moteris – deivė“ . Vilnius: Alma Littera, 2017.

**Rašant remtasi K. O. Polukordienės samprata apie krizę.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.